EMILĖ: Esame kursiokės, keliaujame į Kauną pas tėvelius. Šiandien baigėme studijas.
ELENA: Abi gyvename Vilniuje ir netyčia susitikome geležinkelio stotyje. Šešerius metus studijavome mediciną. Laukia nuo ketverių iki septynerių metų rezidentūros studijos, čia jau gausime šiokį tokį atlyginimą.
EMILĖ: Dar vis jaučiuosi taip, lyg stovėčiau vietoje – mano draugai dirba ir užsidirba, kuria gyvenimus. O aš vis dar negaliu. Bet greitai viskas pasikeis.
ELENA: Tiki pašaukimu?
EMILĖ: Nelabai, priklauso nuo užsispyrimo. Kiek dedi pastangų. Kiek turi psichologinės stiprybės. Nenušvinta gi per dieną. Kai stoji mokytis, nelabai žinai, kas laukia. Supranti, kur patekai, tik pradėjusi.
ELENA: Mano ateities planai? Būti geru žmogumi! Kur būsiu, ką studijuosiu, ten ir bus gerai.
EMILĖ: Svarbiausia – išlaikyti pagarbą pacientams ir būti gerbiamai žmonių. Būtų gerai, kad užtektų jėgų ir noro nuolat gilintis ir domėtis savo sritimi.
ELENA: Kaip tik kalbėjome, šiandien paskutinė diena pasirinkti rezidentūrą. EMILĖ: Aš apsisprendusi. Renkuosi anesteziologiją ir reanimatologiją.
ELENA: Aš per 24 valandas pakeičiau savo pasirinkimą jau 3 kartus. Ir dar turiu 12 valandų. Yra šiek tiek laiko, paskui teks pateikti dokumentus! Laimės dalykas, kur pavyks įstoti – kokia šiemet konkurencija, kur kiti stoja. Yra populiarios ir ne tokios populiarios studijų kryptys, metai iš metų keičiasi.
EMILĖ: Lietuva man pirmoje vietoje. Jei čia nepavyks, gal bandysiu stoti svetur. Mes visada galime keisti kelią. Kai nežinai, kaip yra kitur, negali įvertinti ir palyginti su tuo, kaip yra čia.
ELENA: Aš išvažiuočiau keleriems metams į Vokietiją, nes moku vokiškai. Pasibaigti rezidentūrą, praplėsti akiratį. Bet ateitį matau Lietuvoje. Norėtųsi čia būti. Lietuvėlė labiau prie širdies, kad ir kokia keista būtų sistema.
