DALIA: Esu geografijos mokytoja. Kai pasakau, kad dirbu mokytoja, sutrinku pamačiusi reakcijas, negi žmonėms atrodo, jog tai taip sunku? Prieš septynerius metus man pasiūlė padirbėti mokykloje, buvau jau dešimt metų išdirbusi universitete. Sakau, kodėl ne! Neįsivaizdavau, kad laukia tokia didelė avantiūra. Pirma pamoka, vienas mokinys sėdi atsisukęs nugara. Sakau jam: „Labas rytas, kodėl jūs sėdite nugara?“ O jis man atsako: „Nematyk manęs!“ Galvoju, oho! Niekas nesiklauso, visi pliurpia. O studentai juk sėdėdavo, klausydavosi. Buvo iššūkis. Visaip bandžiau. Penktadieniais verkdavau. Bet norėjau įveikti. Nepasidaviau. Sukurti ryšį su mokiniais buvo sunkiausia.
Mano pačios vaikai tuomet buvo tokio pat amžiaus. Išmokau juos girdėti, ne tik klausytis. Ir išmokau suprasti. Kalbėdami apie santykius su mokytojais, maniškiai mane daug išmokė. Galvodavau: „Palauk, tai gali ir aš...“ Permąstydavau situacijas ir jų nekartodavau.
Esu dirbusi su visomis amžiaus grupėmis. Kai mažiesiems pasakoji, kaip susidarė Žemė, jiems net seilės tįsta, taip jie klausosi. Paaugę užgęsta. Apkraunam juos visokiais nelabai reikalingais dalykais. Nenutrūkstamas informacijos srautas „nuneša“ jų smalsumą. Todėl mokydama leidžiu patyrinėti, atrasti viską patiems. Turiu 400 vaikų išmokyti per vienus mokslo metus. Kaupiu jų žinių bagažą, kad turėtų, ką išsinešti.
Mūsų vaikai nelabai moka sakyti ačiū. Paaugliai nedemonstruoja emocijų, bet jaučiu iš jų akių sklindančią šilumą. Ateina, apsikabina, sako: „Nenoriu išeiti iš mokyklos, buvo labai gera su tavim.“ Čia stipriausia dėkingumo apraiška.
Po 10 metų? Staiga prabėgo mintis – noriu būti mokyklos direktore! Noriu padaryti, kad mokykloje būtų gera!
