VALERIJUS: Važiuojame iš Vilniaus į Klaipėdą pasiimti automobilio. Pamanėme, kad važiuoti pirmyn atgal dviem mašinomis – neekonomiška.
GINTARĖ: Žemelė verks. Ir piniginė verks. Rugpjūtį keliausime į Palangą, važiuodami nutarėme, kad visi keturi keliausime ten traukiniu. Bus mūsų vaikams ir pramoga, ir atrakcija, ir paskaita apie ekologiją.
VALERIJUS: Dar tik pradedame judėti, nes pagaliau mūsų vaikai paaugo. Kai jie maži, keliauti labai sunku. Bijodavome nespėti, pavėluoti, keliaudavome mašina.
GINTARĖ: Ir vaikams nuotaikos keičiasi. Važiuodamas viešuoju transportu niekad nežinai, kokia nuotaika juos aplankys ir ką reikės daryti. Mūsų mažoji labai garsi! Tramdyk netramdęs, nekreipia dėmesio. Kai esi su vaikais, nuolat kartoji: „Atsiprašau...“ Dauguma supranta.
GINTARĖ: Labai patogu čia, geras traukinys, sėdžiu kaip ponia, kavos atneša, pyragėlį. Manęs taip niekas nelepina gyvenime!
VALERIJUS: Tik vyras!
GINTARĖ: Kitu atveju pati turiu vairuoti, o dabar sėdime prie kompiuterių ir dirbame: ir darbinių vaizdo skambučių turėjome ir į laiškus atsakėme. Neatitrūkome visai dienai, kaip vairuodami. Tuo atveju jau reikia tvarkyti reikalus po darbo.
VALERIJUS: Yra elektra, nesibaimini, kad išsikraus mobilūs įrenginiai. Viešas transportas labai patogu. Autobusų stotelė prie pat namų. Kai toks patogumas, tai ir keliaujame. Jei reiktų kilometrą eiti, būtų kitaip. O dabar nuvykstame į senamiestį, suvalgome ledų ir grįžtame. Nereikia parkuotis, pigiau.
GINTARĖ: Mes paprasti. Patogumas, ekologiškumas, praktiškumas mums nėra tik žodžiai.
