KRISTINA: Šiuo metu bandau atsirinkti, kas svarbu man, kokios mudviejų šeimos vertybės ir kaip kitiems jas iškomunikuoti. Dabar skaitau knygą apie tai ir atėjo atsakymas, o su juo ir palengvėjimas, kad galima tai padaryti. Sunkiai prisileidžiu žmones, esu uždaro būdo. Bet per pokalbius, įgarsinimą ir man pačiai ateina atsakymai.
Vaikystėje mūsų šeimoje niekas nekalbėjo apie jausmus. Mano tėvai kūrė šeimą taip, kaip suprato. Baigi mokslus, susituoki, viskas sudėliota, viskas aišku. O dabar klausi savęs „ko aš noriu“, o „ko aš nenoriu“. Daug galvoju, sunku atskirti, kur yra mano noras, o kur aplinkos ir visuomenės įtaka.
Po vestuvių pajutau, kad kitas žingsnis – vaikai. Ir aš klausiu savęs – ar tikrai jų noriu, ką galiu jiems duoti, ką jie gali duoti man. Kaip reikėtų suderinti su tuo, ką dabar turiu. Kai ko reikės atsisakyti. Savo darbo ir kūrybos bus sunku atsisakyti. Bus labai daug dalykų, kurių net negaliu įsivaizduoti. Daug galvoju. Tai labai didelis pokytis ir viso gyvenimo projektas. Vaikai – svarbiausias gyvenimo sprendimas. Kad vėliau nebūtų taip, jog „ai, bandau, bet man nepatinka“. Jaučiu didelę atsakomybę prieš žengdama šį žingsnį. Man labai sunku priimti sprendimus, bet norėčiau artimiausiu metu apsispręsti.
Buvo užėjęs liūdesio periodas – kad gal jau prarandu galimybė tai patirti, o su liūdesiu ir susitaikymas. Jei jau prikaupsiu tiek meilės, kad norėsiu ja dalintis, galėsime įsivaikinti ar šuniuką auginti. Juk neprivalau tai daryti tik tam, kad padėčiau varnelę. Jei nuspręsiu neturėti, bus sunku paaiškinti aplinkiniams ir nubrėžti savo ribas. Su kai kuriais žmonėmis tikrai reikės tai padaryti. O ribas man sunku nubrėžti.
