KAMILĖ: Gyvenu Vilniuje, bet dažnai grįžtu pas savo šeimą į Kauną, tai kursuojame pirmyn atgal kartu. Orso jau devyneri. Jis visas pūkuotas, todėl visiems atrodo kad jis mergaitė. Keliauninkas po sėdyne. Man patinka, kad traukinyje laisviau, daug vietos, malonūs darbuotojai, priima su gyvūnais, tas labai padrąsina.
Orso traumuotas, nemėgsta svetimų, sutrinka kalbinamas. Net ir dabar slepiasi po sėdyne. Jam visur nejauku, kur ne namai ir kur manęs nėra. Jis nežaidžia, nemoka. Taip niekada ir neišmoko, nors ir mokiau. Veisėjams nepavyko jo parduoti, todėl gyveno metus uždarytas su kitais dešimt šunų vienoje patalpoje, taip ir liko traumuotas.
Jis net dreba, kaip mėgsta avinžirnius ir jūrų dumblių lapus. Kartą bandžiau pamaitinti mėsos paplotėliais. Paragavo ir išspjovė, matyt, natūraliai vegetaras. Valgo sausą maistą.
Esu namų žmogus. Laukiu, kada baigsis visos išvykos, kad galėčiau viena pabūti, pakvėpuoti. Daug laiko praleidžiu namie, dirbu iš namų, esu laisvai samdoma darbuotoja. Kai sėdu prie kompiuterio dirbti, Orso įsitaiso netoli ir ima dūsauti. Aš jam ką nors pasakau, o jis išeina dūsaudamas į kitą kambarį pailsėti nuo manęs. Atrodo, kad imu jį erzinti tiek laiko būdama šalia. Nes jis net neturi laiko sau.
Egocentriškai nuskambės, bet, manau, kad mane jis mėgsta labiausiai. Paskui, aišku, avinžirnius. Na ir pasivaikščiojimai lauke, kai nėra žmonių. Visi jo mėgstami dalykai turi papildomų sąlygų.
