RUTA: Šiuo metu labiausiai man rūpi santykiai. Su artimais draugais, tėvais ir sportu. Santykiai tarp asmeninio gyvenimo ir karjeros. Kaip rasti balansą? Ogi jis čia, su manimi, sėdi prieš mane, traukinyje. Važiuoti traukiniu tenka bent kelis kartus per savaitę – iš Kauno į Vilnių ir atgal. Dabar vykstame iš Kauno į Vilniaus oro uostą, skrisime į Romą. Mėgstame traukinius labiau nei mašinas. Nereikia vairuoti, galime maloniai praleisti laiką. Nusprendėme važiuoti traukiniu taupydami, kitaip būtų reikėję mokėti už parkavimą ir degalus. Visapusiškai smagesnė priemonė, bent jau man.
TADAS: Lietuvos traukiniai, palyginti su užsienio, labai tvarkingi. Darbuotojai pozityvūs, aptarnavimas malonus ir geranoriškas.
RŪTA: Gera aura traukiniuose, visada smagu keliauti!
TADAS: Keliaujant mane apima ramybė. Žvelgi sau pro langus – daug gamtos, maži nameliai, ūkeliai. Aišku, važiuodami užsiimame ir reikalais, atsakome į laiškus. Stengiuosi važiuodamas nedirbti. Greitus darbus nebent. Nesinori praleisti viso laiko dirbant. Kai judi, sunku susikaupti.
RUTA: Kelionėje mėgstu pasidaryti, ko nesuspėjau. Vis leki, vis reikalai, o čia ramiai sėdi ir galvoji. Traukiniuose man gerai sekasi galvoti. Nors ilgai ir ramiai pasėdėti viešumoje pavyksta retai. Prie manęs nuolat prieina žmonės, kalbina. Dažniausiai jie džiaugiasi mane išvydę, išsako savo palaikymą, padėką. Klausia, kaip sekasi. Vyresni net pačiupinėti išvydę nori, klausia, ar tikrai čia aš. Tai jau tapo gyvenimo dalimi, tenka priimti. Stengiuosi, kad būtų malonu ir man, ir kitiems. Ypač vaikams ir jauniems žmonėms. Geros emocijos.
TADAS: Aš pripratau jau, kad tenka pafotografuoti, žinau kaip. Man pačiam dėmesio nereikia, nesu prie jo pripratęs. Šone tyliai pastoviu, kol praeina, ir keliaujame toliau.
RUTA: Ką visuomet vežuosi savo krepšyje? Knygą arbą skaityklę, kompiuterį, ausines, telefoną ir fotoaparatą. Drabužių imu pagal situaciją, net talismanų neturiu. Bet štai vežuosi savo angelą sargą. Jis sėdi prieš mane (juokiasi).
