MARIJA: Važiuoju iš Vilniaus į Kauną. Traukinys man priimtinesnis nei autobusas. Gal kad čia geros vibracijos... Kai mokysiuosi, traukiniu teks važinėti daugiau.
Poryt laukia stojamieji, labai svarbi diena. Jau daug metų sieju savo ateitį su muzika, dažnai tenka muzikuoti su orkestru ar maža muzikų grupe. Nelabai atsimenu, kad būčiau apie ką nors kitą svajojusi. Esu iš menininkų šeimos: mama smuikininkė; sesė pianistė; močiutė taip pat buvo muzikantė, muzikos teorijos mokytoja; tėtis dailininkas, baigęs architektūrą. Jaučiau, kad ir man menas yra labai arti. Nuo mažens groju altu.
Prieš koncertuodama apšylu su instrumentu, pabendrauju su kitais muzikantais. Apsitariame, bandome pajusti muziką, kurią grosime, emocijas, kad su jomis galėtume žengti tiesiai į sceną. Per koncertus susikoncentruoju į atliekamą kūrinį. Nelabai galvoju apie publiką ir žmones. Tiesiog noriu perteikti muziką ir man tai pavyksta natūraliai. Šiuo metu intensyviai dirbu su 10 kūrinių. Pradžioje reikia daug laiko, kad jie „įeitų“ į pirštus, rankas ir atmintį, kad susiečiau juos su savo emocijomis, bet po kurio laiko viskas tiesiog lieka manyje.
Su sese dabar ruošiame Šumano kūrinių koncertą. Šio kompozitoriaus muzika nuolat skamba mano ausyse. Po ilgų repeticijų ir naktimis ją sapnuoju. Muzika man yra būdas išreikšti tai, ką jaučiu. Nesu atvira, esu labai tyli ir man lengviau išreikšti jausmus garsais nei žodžiais.
